Š.Gustainis: Lietuvoje išliks tik 4 politinės partijos?

Bet ar apie tai Lietuvoje kalbama? Ar nuo tos gausos kam nors gyventi šviesiau, šilčiau? Ar kas nors iš politikos lyderių garsiai pasakė, kad toks skaičius – nenormalus, kad tai glumina rinkėją, mažina jo pasitikėjimą politine sistema, valstybe? Ar kas nors gali drąsiai ir nepopuliariai pasakyti, kad valstybei finansuojant partijas ir taikant viešųjų pirkimų įstatymą įstumiame demokratiją į absurdą? Galiausiai, ar Lietuvoje kas nors bando spėti, kiek politinių partijų Lietuvoje turėtų būti ir koks partinės sistemos modelis mūsų šaliai tinkamiausias? Aš į visus šiuos klausimus sau atsakiau neigiamai, tai ir pagalvojau, kodėl apie tai neparašius. Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau analizės kriterijų, tad ir gavosi aštuonių straipsnių serija. „Lietuvos rytas“ jau publikavo jos dalį ir nors išėjo dar ne visi serijos straipsniai, nerangią santrauką pateikiu liberaliai akiai. Ji tikrai ras kai ką įdomaus, tą jums pažadu.

Pasitikėjimo krizė
Daugelis turbūt jau nebepamena Prezidento Valdo Adamkaus perspėjimo apie pasitikėjimo valstybe krizę. Apie krizę byloja ir pastarųjų metų įvykiai – populizmo augimas, „violetinis sąjūdis“, nepartiniai judėjimai ir t.t. Tai tik įrodo, kad silpni pasitikėjimo valstybe, jos institucijomis, valstybės gebėjimu užtikrinti teisingumą pamatai populistams suteikia neproporcingos galios ir kelia valstybėje chaosą.

Šiemet Seime įvyko įdomus ir svarbus istorinis įvykis – pirmąkart Mišri Seimo narių frakcija tapo viena didžiausių Parlamente, jos narių skaičius pasiekė 17. Seimo rekordas, žinoma, atspindi bendras visuomenės nuotaikas: nepasitikint partijomis su jomis stengiamasi neturėti nieko bendra. Ir nors politinės partijos daugumos politologų nuomone yra demokratinės politikos šerdis, visuomenės pasitikėjimas jomis yra pasiekęs dugną ir tesiekia 3,5 proc.

Nepasitikėjimas valstybe yra didžiulis iššūkis. Esu tikras, kad pasitikėjimo valstybe problemą bent iš dalies spręstų partinės sistemos konsolidacija – partijų jungimasis, kitų išnykimas, trečių – tapimas regioninėmis. Šie pokyčiai nebeišvengiami, įtakos tam turės neseniai įvestas praktiškai valstybinis partijų finansavimas, taip pat Teisingumo ministerijos pastangos praretinti politinių partijų gretas liepiant pateikti partijų narių sąrašus. Pagaliau, artėjantys Seimo rinkimai bus tuo paskutiniu lašu, kuris iš politinio žemėlapio ištrins ne tik „butaforines“ V. Romanovo, K. Brazauskienės, bet ir ideologiškai silpnas, rinkėjų paramos nebegalinčias užsitikrinti jėgas.

Keturi vaikai didelėje šeimoje
Taigi tikėtina, kad artimiausiu metu Lietuvoje liks tik 4 parlamentinės partijos, galinčios konkuruoti dėl rinkėjų paramos nacionaliniu mastu kelerius rinkimus iš eilės. Nekantru atsakyti į „niežtintį“ klausimą, kiek partijų turėtų likti ir kokios jos turėtų būti?

Politinio spektro kairėje aš matau tik vieną, pasikeitusią, ideologiškai sutvirtėjusią jėgą – Lietuvos socialdemokratų partiją. Pagrindinė pastarosios konkurentė dešinėje – Tėvynės sąjunga / Lietuvos krikščionys demokratai. Centro poziciją turėtų užimti kita dešinioji liberalių pažiūrų partija – Liberalų sąjūdis, galbūt pasipildžiusi „žaliaisiais“, tikraisiais, ne „gazprominiais“. „Žalieji“ Lietuvoje silpni, bet turi potencialo augti. Na, ir ketvirtoji partija turėtų būti populistai.

Populistus įtraukiu ne iš didelio noro, bet atsižvelgdamas į rinkimų patirtį. Juk per kiekvienus rinkimus atsiranda nauja populistinė politinė jėga su „gelbėtojiška“ programa. Tokios buvo amžiną atilsį Naujoji sąjunga ir Tautos prisikėlimo partija, Darbo partija, Tvarka ir teisingumas, „abonentinė“ „TAIP“.

Nepriklausomai nuo to, kaip susidėlios 4 partijų modelis, partinės sistemos konsolidacija, politinių partijų vertybinis „išsigryninimas“ vienareikšmiškai bus pozityvus demokratinis postūmis ir svarbiausia pasitikėjimo partijomis, o kartu ir valstybe augimo Lietuvoje sąlyga.