R. Šimašius. Vasario 16-oji – tai šis tas apie Laisvę

O aš vasario 16–osios proga noriu pakalbėti apie asmeniškus dalykus. Nes be asmeniškų dalykų – laisvės, atsakomybės, garbės, supratimo, sugyvenimo, laimės siekimo - nebus ir jau mano minėtų didžiųjų.

Geriausią būdą paminėti vasario 16–ąją atradau prieš du metus. Kažkokie gerieji žmonės (nors kažkodėl tik į žiemos pabaigą) vis išlieja paprastutį ledą Vilniuje Lukiškių aikštės viduryje. Tai štai – geriausia, kaip galima pajusti Nepriklausomybės dienos nuotaiką – tai su šeima smagiai pačiužinėti tiksliai ten, kur kažkada priešais KGB langus stovėjo paminklas Leninui.

Dar yra gera žinoti, jog esi pats atsakingas už savo gyvenimą. Nori – apiburnoji visus iš eilės: verslininkus, valdžią, kaimynus, gimines ir kitus. Ilgainiui ir lieki su tais, kurie irgi mėgsta burnoti, ir tais, apie kuriuos mėgsti burnoti.

Nori – sieki sau ir savo šeimai laimės ir geresnio gyvenimo, pastebi kitų pasiekimus ir gerus darbus. Ir ilgainiui pradedi gyventi tarp panašių į save, nes tie, kam patinka gyventi avinų bandoje pasuka į kitą pusę ir burnoja, kad ne tinkamo ragų kalibro ožys tą avinų bandą veda, netinkami aviganiai į krūvą sugainioja.
Dar gera būtų žinoti, kad Tėvynei meilę galima parodyti pagal savo įsivaizdavimą, poreikius ir išgales. Pavyzdžiui, žurnalistai prieš tokias šventes vis paklausia – tai kaip su ta mano iniciatyva nebebausti už vėliavos neiškėlimą? Ogi niekaip... Seime lengviau priimamos idėjos baudas padidinti. 

Man atrodo, kad laisvė (o ne pareiga) kelti Lietuvos vėliavą yra tai, dėl ko reikia didžiuotis, džiaugtis, ir dėl ko verta kelti trispalvę. Nes ji simbolizuoja ne tik didelius ir tolimus dalykus, bet ir artimus bei žmogiškus – laisvę, atsakomybę, laimės siekimą.