Gimiau 1963 m. gegužės 16 dieną Juodšiliuose, Vilniaus rajone. Tėvas – darbininkas, dirbo vienoje miestelio įmonėje, mama – medicinos seserimi vietos ligoninėje. Šiuo metu abu tėvai – pensininkai. Penkeriais metais vyresnė sesuo Nijolė – mokytoja.

Augau aplinkoje, kuri dar gerokai iki mokyklinio suolo supažindino su tautų ir kultūrų įvairove, todėl mokyklą pradėjau lankyti jau mokėdamas rusų ir lenkų kalbas. Tuomet atsiskleidė ir pirmieji derybininko bei oratoriaus sugebėjimai.

Mokslai sekėsi puikiai. Anksti pradėjau svajoti apie ekonomisto profesiją, todėl 1981 m., užbaigus Vilniaus 39-ąją (dabar – Naujininkų) vidurinę apsispręsti nebuvo sudėtinga. Pirmasis mano pasirinkto kelio įvertinimas – 1986 m. įgytas aukštojo mokslo diplomas VU Ekonomikos fakultete. Čia susipažinau ir su būsimąja žmona Gintare. Sukūrėme šeimą, kurioje auga du sūnūs – Vytenis ir Vainius.

Baigęs studijas pradėjau dirbti Mokslų akademijos Ekonomikos institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, pradėjau doktorantūros studijas.

Esu dėkingas likimui už be galo turtingą patirtį, kurią įgijau kruopščiu bei nuoširdžiu darbu, atkaklumu ir didele atsakomybe įgyvendinant kiekvieną užduotį. Dar iki Nepriklausomybės paskelbimo pradėjęs dirbti tik besikuriančioje Užsienio reikalų ministerijoje (URM) vyresniuoju specialistu, vėliau tapau pirmuoju ministerijos sekretoriumi. Po trumpų diplomatijos studijų Stanfordo universiteto Hooverio institute, JAV, 1992 m. buvau paskirtas URM Šiaurės Europos šalių skyriaus vedėju. Po kurio laiko man buvo patikėta įkurti ambasadą Suomijoje: 1994 m. tapau jauniausiu Lietuvos ambasadoriumi – tuo metu man buvo 31-neri.

1998-taisiais grįžęs į Lietuvą tapau ministro pirmininko patarėju užsienio politikos klausimais. Man buvo pavesta kurti Europos komitetą, kuris nuo įsteigimo, 1998 m. gegužę, tapo pagrindiniu Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje koordinatoriumi. 1999 m., atsistatydinus tuometiniam premjerui, pradėjau dirbti Vyriausybės kancleriu. Po metų sugrįžau dirbti į URM, tik šį kartą – ambasadoriumi ypatingiesiems pavedimams. 2001 m. tapau Europos komiteto generaliniu direktoriumi ir vyriausiuoju derybininku derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Tai buvo nepaprastai svarbi patirtis, pareikalavusi nemažai pastangų bei energijos, tačiau visa tai kompensavusi rezultatais – stengėmės (ir mums pavyko), kad Lietuva taptų ES nare per pirmąjį plėtros etapą. 2004 m. sausį buvau paskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio pavaduotoju ES reikalams.

Kandidatavau 2004 m. Prezidento rinkimuose. Mane parėmė draugai, šeima, pažįstami ir nepažįstami žmonės. Iki šiol esu visiems be galo dėkingas už parodytą pasitikėjimą bei suteiktą pagalbą. Netrukus po to kandidatavau į Seimą. Parlamento nariu mane išrinko Senamiesčio apygardos gyventojai.

Negalėdami taikstytis su įsivyravusia korupcija, siaurais grupiniais interesais, melu ir arogancija, 2006 m. pradžioje su bendraminčiais įkūrėme naują, moralios ir atviros politikos reikalaujančią partiją – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį.

Esu pasižadėjęs kiekvienam iš Jūsų siekti teisingos Lietuvos, išsilavinusios visuomenės ir pasiturinčio žmogaus, todėl ketveri Seimo nario darbo metai prabėgo aktyviai sprendžiant valstybinės veiklos skaidrumo ir efektyvumo problemas, inicijuojant priemones kovai su infliacija, pradedant reformas savivaldoje ir siekiant ją priartinti prie žmogaus, skatinant jaunosios kartos pilietiškumą bei švietimą, rūpinantis kasdiene gyventojų gerove bei jų gyvenimo kokybe – saugumu, šiltu būstu, dujų kainomis, komunaliniais mokesčiais ir kt. Daug nuveikta ir užsienio politikoje: aktyvi veikla NATO Parlamentinėje Asamblėjoje, eurointegracinė pagalba Moldovai bei Ukrainai, iniciatyvos Seimo Europos bei Užsienio reikalų komitetuose.