P. Auštrevičius. Europietiška Lietuva – mano tikslas, pareiga ir pašaukimas

2019-02-08 / Petras Auštrevičius
P. Auštrevičius. Europietiška Lietuva – mano tikslas, pareiga ir pašaukimas

Kaip ir daugelis, tikiu laisvu, atsakingu Lietuvos žmogumi ir liberalia demokratija, o ne tautą skaldančiu populizmu ar „gelbėtojais“, jų draudimais ir vaučeriais. Tikiu tikra ir telkiančia, o ne „reitingine“ lyderyste.

Galiausiai – tikiu pilnaverte Europietiška Lietuva, o ne pigia Europos ekonomine ir politine kopija, kokia mūsų valstybė skirtingų valdžių ir aukščiausių šalies politikų buvo verčiama per pastaruosius metus.

Lietuvos grįžimas į Europos šeimą įprasmino tai, ką pradėjome Kovo 11-ąją ir apgynėme Sausio 13-ąją. Atrodytų, viskas pasiekta, bet kodėl vis dar esam toli nuo europietiškų standartų? Esu įsitikinęs – mūsų visuomenė ir piliečiai jau seniai yra europiečiai, bet to paties negalima pasakyti apie svarbiausias valdžios institucijas, jų esamus ir buvusius šeimininkus.

Mano įsitikinimu, kone kiekvienas Lietuvą paliekantis pilietis siunčia vieną ir tą pačią žinią – jis jaučiasi europietis, jis nori europietiškų galimybių ir jis negrįš į jokią kitą Lietuvą – tik į europietišką. Todėl būtent Europietiška Lietuva yra mano tikslas, pareiga ir pašaukimas.

Labai aiškiai jaučiu savo kaip politiko asmeninę atsakomybę. Pastaraisiais metais valdžioje esančiųjų pasirinktas kelias – primesti žmonėms „pigios“ valstybės modelį – tik dar labiau sustiprino daugelio nuogąstavimus, kad aukštesnių gyvenimo standartų tikėtis neverta.

„Pigi“ valstybė – tai ne tik „vaučeriai“ ar vis nauji draudimai. Tapo norma, kad šalies politiniai lyderiai net nesišneka tarpusavyje. Būtent tai yra ne kas kita, o pigi politika: vieni valdžios rūmai – prieš kitus, ir taip daugybę metų.

Savęs bei aplinkinių klausiu – ar Lietuva „pigia“, antrarūše ir uždara valstybe verčiama sąmoningai? Tikiu, nebūtinai. Greičiau tai – pasekmė to, jog per ilgai, o ypač pastarąjį dešimtmetį, Lietuvos politikoje buvo ignoruojamas balsas tų, kurie mėgino sakyti, kad demokratijos mūsų valstybei nebus per daug. Kad svarbiausius valstybės klausimus reikia deramai aptarti, o ne nuspręsti vienuose valdžios rūmuose. Nepakankamas dėmesys demokratijai atvedė prie politinio gyvenimo uždarumo ir atotrūkio nuo piliečių. Ir todėl išaugo gretos tų, kurie kliaujasi politiniais „gelbėtojais“, dosniai žarstančiais svetimą gėrį.

Žinau, kaip Europoje buvo ir yra kuriama santarvė bei gerovė, vedžiau Lietuvą į plačią Europos Sąjungos šeimą. Turiu reikiamo patyrimo, kontaktų, šalies ateities viziją.

Užtenka blaškymosi ir „pigių” sprendimų – reikia vėl drąsiai eiti gerai išbandytu europietišku keliu. Būtent Prezidento pareiga ir prievolė yra sutelkti šalies politines jėgas ir sutarti dėl ilgalaikių Nacionalinių susitarimų visais valstybei svarbiausiais klausimais. Prezidento pareigos tikrai nesibaigia Konstitucija, todėl Prezidentas turi būti nacionalinių susitarimų iniciatoriumi, tarpininku ir garantu.

Štai tokie mano esminiai Europietiškos Lietuvos įsipareigojimai, kuriuos sieksiu įdiegti politikoje:

  1. Laisvas žmogus, stipri šeima ir valstybė.

Laisvas ir kuriantis žmogus – bet kurios sėkmingos valstybės pagrindas. Laisvi žmonės sukuria stiprią šeimą, partnerystę, o iš jos gimsta stiprios bendruomenės, atvira ir atsakinga pilietinė visuomenė.

Būtinas Prezidento inicijuotas ir visas valdžios grandis apimantis Nacionalinis susitarimas, kuriuo remiantis vienas iš kertinių Lietuvos prioritetų – valstybės įsipareigojimas tvirtai remti dirbančias ir vaikus auginančias šeimas. Tikslas – naujas, šeimoms patrauklus mokesčių modelis, užtikrinantis šiuolaikišką vaikų ugdymo ir švietimo sistemą, šiuolaikiškas sąlygas tėvams derinti tėvystę ir darbą.

Ne mažiau svarbus strateginis valstybės siekis – stiprinti ir gausinti vidurinįjį sluoksnį Lietuvoje. Tai užtikrins pažangios visuomenės ir valstybės raidą.

Būtina įtvirtinti dvigubos pilietybės galimybę žmonėms, pasirinkusiems gyvenimą už Lietuvos ribų. Tai gyvybiškai svarbus sprendimas, atitinkantis mūsų piliečių poreikius. Kartu tai investicija į sėkmingą valstybę globaliame pasaulyje.

  1. Europietiški atlyginimai ir pensijos, mažesni darbo mokesčiai.

Lietuvos valdžios ir politinės vadovybės kursas pastaruoju metu buvo orientuotas tik į „pigios“ Lietuvos kūrimą, kaip išsigelbėjimą žadant žemas kainas ir tariamą jų kontrolę.

Pirmiausia ne žemos kainos, o didesni atlyginimai ir pensijos turi būti valstybės prioritetas. Tam reikia ryžtingai mažinti darbo pajamų mokesčius. Europoje pakanka gerų pavyzdžių ir efektyviai veikiančių modelių, nuo kurių galime atsispirti.

Inicijuosiu ilgalaikį Nacionalinį susitarimą dėl atlyginimų ir pensijų didinimo, mažesnių darbo mokesčių. Jį rengti pakviesiu pagrindines Lietuvos politines jėgas, šalies ir užsienio ekspertus, Lietuvos verslą ir profsąjungas.

Susitarimo dėl mažesnių ir teisingesnių mokesčių dalimi bus visų mūsų įsipareigojimas užtikrinti mokesčių surinkimą. Lietuvoje nesurenkamų mokesčių suma – apie 1 mlrd. eurų per metus. Tai įspūdingas rezervas, kuris turi būti skirtas švietimui ir mokslui, sveikatos apsaugai ir kultūrai.

  1. Kokybiškas švietimas ir nacionalinės kultūros sklaida – Lietuvos ateičiai.

Ilgalaikė švietimo sistemos reforma būtina, bet ji pirmiausia turi remtis aiškiais prioritetais – kokios kompetencijos bus reikalingos Lietuvos valstybėje gyvenantiems ir ją kuriantiems žmonėms šiandien ir ateinančius dešimtmečius. Lietuvai reikia kvalifikuotų mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir tinkamo jų darbo įvertinimo.

Nauja ir suprantamai reglamentuota mokytojų rengimo sistema. Būtina kartu su pedagogų bendruomene paruošti mokytojų perkvalifikavimo programą, kuri suteiktų garantiją, kad mokytojams bus sudarytos visos galimybės tobulėti ar pakeisti darbo pobūdį, jei toks poreikis atsiras.

Švietimo ir mokslo ministras turi būti vienu iš trijų pagrindinių Vyriausybės narių, jam privaloma Ministro Pirmininko ir Prezidento parama.

Įsipareigoju inicijuoti Nacionalinį susitarimą dėl ilgalaikės švietimo strategijos, kurioje būtų sutarta dėl švietimo kokybės kartelės ir adekvataus finansavimo. Kultūros skatinimas ir sklaida privalo būti visiškai integruota į šiuolaikinę švietimo sistemą. Prezidentas gali ir turi pasiūlyti platų Susitarimą dėl ilgalaikės Nacionalinės kultūros skatinimo bei sklaidos strategijos.

  1. Žmonių saugumas ir šalies gynyba.

Neturime teisės rizikuoti valstybės ir piliečių saugumu, tad sutarimas skirti 2,5% bendrojo vidaus produkto (BVP) šalies gynybai – būtinybė. Negalime leisti populistams supriešinti gynybą su švietimu, socialine apsauga ar kultūra.

Vokietijos vadovaujamo NATO priešakinių jėgų bataliono dislokavimas mūsų šalyje – puiku, bet būtina kelti naują tikslą – pasiekti, kad Lietuvoje būtų įsteigta nuolatinė Jungtinių Amerikos Valstijų karinė bazė.

Lietuvos bendradarbiavimas su Lenkija yra neįkainojamas. Lietuva gali ir turi rasti būdų dalyvauti ir prisidėti – taip pat ir finansiškai – kad Lenkijoje dislokuota NATO ar JAV ginkluotė dengtų ir Lietuvos teritoriją.

Tam, kad Lietuvos kariuomenė geriau atliktų savo užduotis, būtina visuomenės parama. Kiekvienas gali rasti būdą įsitraukti į krašto gynybą – ne tik per profesionalią kariuomenę ar šauktinius, bet ir per savanorius, šaulius ir kitas organizacijas. Lietuvai reikia plėsti kariuomenės rezervą, vykdyti nuolatinius trumpalaikius mokymus, plačiau įtraukti jaunimą.

  1. Koordinuota užsienio ir europinė politika.

Užsienio ir europinė politika nėra Prezidento nuosavybė, o dar viena sritis, kur reikia jo telkiančios ir koordinuojančios lyderystės. Būtina grąžinti užsienio ir europinius reikalus į visos šalies politinį gyvenimą. Prezidento, Seimo ir Vyriausybės bendras darbas, suderintos iniciatyvos turi būti skirtos Lietuvos ir jos piliečių saugumui, mūsų valstybės ir tautos šiuolaikiškumui, vakarietiškumui ir gerovei užtikrinti.

Lietuva privalo tapti aktyvia visų Europos politinių ir saugumo procesų dalyve. Po 15 metų narystės Europos Sąjungoje nebegalime likti tik įvykių stebėtojais ar solidariais vykdytojais – laikas rodyti tikrą lyderystę. Turime patys kurti Europos Sąjungos politinę darbotvarkę, ypač kalbant apie Rytų partnerystės, mums labiausiai rūpimus Vidurio Europos ir Baltijos jūros regiono reikalus.

Rusijos vykdoma agresyvi ir ekspansinė politika yra akivaizdi grėsmė Lietuvos bei visos Europos saugumui, vienybei ir demokratinei sąrangai. Iššūkiai Lietuvai šiais laikais pasireiškia įvairiomis formomis, todėl privalome įdėti visas pastangas, kad Lietuva su Europos Sąjungos pagalba uždarytų Astravo atominę elektrinę. Tam reikalinga tikra, o ne „reitinginė“ lyderystė, nes tai – Lietuvos žmonių saugumo užtikrinimas dabar ir ateities kartoms.

Esu įsitikinęs, kad mūsų valstybė gali ir tiesiog privalo iki galo nueiti visą kelią į Europietišką Lietuvą. Jokios alternatyvos tam nėra. Lietuvos politiniai lyderiai ir jų darbai turi pagaliau nekelti nė mažiausios abejonės. Valdžia gali ir turi tapti tokia pat europietiška, kokia jau dabar yra mūsų visuomenė, mūsų piliečiai.

Europietiška Lietuva – toks mano esminis tikslas, pareiga ir pašaukimas. Toks mano įsipareigojimas Lietuvos ateičiai.

liberalus

Tapk rėmėju Tapk draugu Tapk nariu