Martynas Nagevičius. Apie aukštas šilumos kainas ir neišpildytus Vilniaus mero pažadus

2019-03-01 / Vilniaus liberalai
Martynas Nagevičius. Apie aukštas šilumos kainas ir neišpildytus Vilniaus mero pažadus

Vilniaus centralizuoto šilumos ūkio situacija baigiantis dabartinio Vilniaus mero kadencijai iš esmės liko tokia pati, kaip jai prasidedant.

Vis dar didžiausia dalis šilumos Vilniuje yra gaminama iš brangių gamtinių dujų. Vilnius atsilieka nuo kitų miestų, kuriuose jau seniai įvykdyti dujų pakeitimo į biokurą projektai. Konkurencijos tarp šilumos gamintojų nėra. Išlaikomas šilumos tiekėjo monopolis, statant dirbtines kliūtis naujiems investuotojams į šilumos gamybą. Vilniečiai už šilumą moka gerokai daugiau nei galėtų mokėti.

Prie šilumos kainų kandžiojimosi taip pripratome, kad kai kam galbūt atrodo, jog tai yra neišvengiama.

Dar 2014 metų pabaigoje, besirengdamas Vilniaus mero rinkimų kampanijai, Remigijus Šimašius priekaištavo Vilniaus šilumos tinklus valdžiusiai „Vilniaus energijai“ už dirbtinį monopolio palaikymą neįsileidžiant į šilumos gamybą investuoti norinčių konkurentų. Jis rodė pirštu į kelis metus trunkantį leidimų statyti naujas katilines išdavimą ir kalbėjo apie tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės naudotą „neįtikėtiną išradingumą“ stabdant verslo investicijas. Tuo pat metu gyrė Kauno ir Klaipėdos savivaldybes, kuriose konkurencija jau 2014–2015 metais „bujojo“ visu pajėgumu ir leido sumažinti šilumos kainas bei gamtinių dujų vartojimą keičiant dujas į pigesnį biokurą.

Nenuostabu, kad tokie planai R. Šimašiui 2015 metais padėjo laimėti mero rinkimus. Brangi šiluma – išties skaudi tema vilniečiams.

Kas įvyko per 4 metus valdant dabartiniam merui? 2015 metų kovą nepriklausomų šilumos ir biokuro gamintojų, konkuruojančių su šilumos tiekėju, bendra galia siekė 91,5 MW. Ir tai sudarė tik 28 proc. vidutinio Vilniaus centralizuoto šilumos tiekimo sistemos tiekiamos šilumos kiekio. Labai nedaug. Realios konkurencijos nebuvo. Kur kas geresnė tuo metu situacija buvo Kaune ir Klaipėdoje, kur šis santykis jau tada siekė atitinkamai 88 proc. ir 105 procentus. Taigi, norint pasiekti Kauno ir Klaipėdos 2014–2015 metų konkurencijos rinkoje lygį, Vilniuje reikėjo papildomai pritraukti naujų nepriklausomų šilumos gamintojų investicijų, kurie bendrai papildomai įrengtų maždaug 320 MW galios šilumos gamybos iš biokuro pajėgumų.

Kas pasikeitė per 4 metus? Per šį laiką naujų nepriklausomų šilumos iš biokuro gamintojų, konkuruojančių su šilumos tiekėju, bendra galia paaugo tik 39,5 MW. Beje, didžiąja dalimi konkurencijos augimas buvo dar šilumos tinklus valdant „Vilniaus energijai“. O šilumos tinklų valdymą perėmus savivaldybės įmonei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, nuo 2017 metų balandžio prie šilumos tinklų prijungtas tik vienas 4,5 MW galios „Vilniaus baldų“ biokuro katiliukas. Ar tai negalima būtų pavadinti visišku fiasko?

Per 4 metus neįvyko nieko, kad šilumos kaina Vilniuje sumažėtų. Šilumos kainos vilniečiams svyruoja priklausomai nuo daug įvairių išorinių faktorių, bet nei dabartinis meras, nei savivaldybė nepadarė nieko, kad šilumos kaina būtų bent truputį žemesnė. Tik praleido daug galimybių.

„PricewaterhouseCoopers“ atlikto tyrimo duomenimis, konkurencija tarp šilumos gamintojų Vilniuje 2015–2018 metais šilumos vartotojams sumažino išlaidas 2,7 milijonais eurų. Konkurencija Kaune ir Klaipėdoje sumažino išlaidas beveik šešis kartus daugiau: net 15,5 mln. eurų, o Klaipėdoje – 11,4 mln. eurų.

Per keturis metus nieko į biokuro plėtrą Vilniuje neinvestavo ir monopolistas – šilumos tiekėjas. Biokuro dalis šilumos gamyboje, kaip buvo mažesnė nei 50 proc. 2014–2015 metais, taip ir liko.

Vilniaus savivaldybė tik pasyviai laukia, kol į Vilnių ateis nauji šilumos gamintojai, o dažnu atveju net trukdo tiems, kas iš tiesų planuoja investuoti. Arba toleruoja savivaldybei priklausančių „Vilniaus šilumos tinklų“ prieš konkurentus nukreiptą veiklą. Pavyzdžių, deja, apstu.

Pirmasis pavyzdys

2013 metais aukcionus statyti biokuro kogeneracinę elektrinę Vilniuje laimėjo UAB „Eurovistos servisas“. Įmonė gavo visus Valstybinės energetikos inspekcijos leidimus statyti elektrinę Lentvario gatvėje. Tačiau jau kelis metus bendrovė negali pasiekti, kad Vilniaus miesto savivaldybė atliktų procedūrą, paprastai trunkančią iki 10 dienų – nustatytų žemės sklypo naudojimo būdą.

Lygiagrečiai savivaldybės valdoma įmonė „Vilniaus šilumos tinklai“ šaiposi iš investuotojų, ketinančių investuoti 20 mln. eurų į naują elektrinę: išduodamos prisijungimo prie šilumos tinklų sąlygos ne artimiausiame prisijungimo taške, o maždaug už 5 km – kitame Neries upės krante esančiuose Lazdynuose. Formalus paaiškinimas: esą artimesnis prijungimo taškas yra neįmanomas, esą artimesnių šilumos trasų pralaidumai yra „rezervuoti“ jau senokai neveikiančiai ir vargu ar ateityje kada nors veiksiančiai senai Gariūnų TE-3 elektrinei. Nei „Vilniaus šilumos tinklai“, nei savivaldybė nepajudino piršto, kad inicijuotų derybas su TE-3 elektrinės savininke „Lietuvos energija“ dėl šios elektrinės panaudojimo šilumos gamybai ateityje.

Antrasis pavyzdys

Kai 2018 metų pradžioje Lietuvos Vyriausybė pasirašė taikos sutartį su Lietuvos-Vokietijos kapitalo įmone „Danpower“, buvo suteiktas leidimas veikti Kaune jau pastatytai biokuro kogeneracinei elektrinei, iki tol neturėjusiai Kaune teismo patvirtinto gamybos leidimo.

Leidimas elektrinei veikti Kaune buvo suteiktas mainais į gamybos leidimo Vilniuje dar tik planuojamai statyti analogiškai elektrinei panaikinimą. R. Šimašius net nepabandė ginti vilniečių, kai toks sprendimas diskriminavo Vilniaus šilumos vartotojus ir didino šildymo kainas. Jei ne šis sprendimas, Vilniuje konkurencija tarp šilumos gamintojų galėjo padidėti, o kainos – sumažėti.

Trečiasis pavyzdys

Lietuvos Vyriausybė 2018 metų vasarą sutarė su „Lietuvos energija“, statančia atliekų deginimo jėgainę Vilniuje, kad jos galia bus dvigubai sumažinta, o dalis atliekų deginimui bus vežamos į Kauną. Ir vėl iš Vilniaus savivaldybės ir R. Šimašiaus – tyla. Nors statomos jėgainės galios sumažinimas Vilniuje reiškia konkurencijos šilumos gamyboje sumenkimą, o tai – ir vėl didesnes šilumos kainas.

Per 4 metus neįvyko nieko, kad šilumos kaina Vilniuje sumažėtų. Šilumos kainos vilniečiams svyruoja priklausomai nuo daug įvairių išorinių faktorių, bet nei dabartinis meras, nei savivaldybė nepadarė nieko, kad šilumos kaina būtų bent truputį žemesnė. Tik praleido daug galimybių.

Šilumos kaina tuo tarpu per du pastaruosius metus nuo 2017 metų balandžio, kai Vilniaus šilumos ūkį valdyti perėmė savivaldybės įmonė AB „Vilniaus šilumos tinklai“, iki šiandien išaugo nuo 4,56 ct/kWh iki 5,72 ct/kWh. Tai yra daugiau nei ketvirtadaliu.

Ką daryti? Tiesiog įgyvendinti 2014–2015 metų pažadus. Ir nebūtinai tai turi padaryti dabartinis meras, kuris dabar savo jau naujojoje programoje apie šilumos kainas iš vis nebeužsimena.

https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/martynas-nagevicius-apie-aukstas-silumos-kainas-ir-neispildytus-vilniaus-mero-pazadus.d?id=80483735

liberalus

Tapk rėmėju Tapk draugu Tapk nariu