A. Bagdonas. Kodėl valdžia nemoka skaičiuoti savo piliečių?

2019-05-03 / Andrius Bagdonas
A. Bagdonas. Kodėl valdžia nemoka skaičiuoti savo piliečių?

Pradžioje buvo Google’as. Jei nori ką nors surasti – tereikia pagooglinti. Suvedam žodį „emigracija“. Rezultatas – virš milijono (!) tekstų apie šį Lietuvos baubą. O kaip kitaip, juk vien pastarąjį mėnesį tas žodis buvo tūkstančius kartų ištartas politikų, ekonomistų, žurnalistų  lūpomis. Kaip ir apie krepšinį, apie emigraciją savo nuomonę turi beveik kiekvienas Lietuvoje. Net darželinukai nesuvokdami šio žodžio prasmės, iš TV ekranų ir portalų monitoriuose šmėžuojančių susirūpinusių dėdžių ir tetų veidų supranta, kad emigracija yra kažkas labai blogai. Kas vakarą – ta pati siaubo pasaka mažiesiems prieš miegą. Gal nebegąsdinkim vaikų. Ir vieni kitų. Siaubai dedasi visai kitur.

Kalbant apie emigracija iš esmės yra tik 2 blogi dalykai: valdžia ir žiniasklaida. Ir tai ne mano, o mokslininkų teiginiai. Pavyzdžiui, šviežiausias Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) atliktas tyrimas rodo, kad nepasitenkinimas Lietuvos valdžia yra viena iš priežasčių, kuri lemia šalies gyventojų apsisprendimą išvykti iš šalies. „Iš 1500 apklaustų žmonių 305 išvyko norėdami pabėgti nuo lietuviško valdymo, 181 išvyko ieškodamas geresnės valstybės. 50,5 proc. tyrimo dalyvių nurodė, kad jiems nepatiko Lietuvos valdymas“, – forume, skirtame aptarti Lietuvos demografinę politiką ir sprendimus, pastarąją savaitę sakė VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja Ilona Strumickienė.

Ir ką jūs manote, tai padarė įspūdį valdžiai? Štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, komentuodamas tyrimo rezultatus, rodančius, kad nepasitenkinimas Lietuvos valdžia yra viena iš priežasčių, lemiančių šalies gyventojų apsisprendimą emigruoti, sako, kad žmonės, dėl asmeninių problemų nesuradę kaltųjų, yra linkę kaltinti valdžią.

Žiniasklaida irgi neatsilieka. Ko gero, blogiausia tokio pobūdžio TV laida Lietuvoje yra „(Ne)emigrantai“. Kas savaitę sukuriantį bent po vieną „įkvepiančią“ istoriją, pagrindžiančią mitą, kaip gerai yra išvažiuoti iš Lietuvos ir kaip paprasta TEN susikurti patogų laimingą gyvenimą.

Dar yra krūvos bevardžių politikų, gąsdinančių, kad iš Lietuvos kasdien emigruoja po 100 žmonių. Kasdien po vieną lėktuvą. Rimtai? Kažkaip galai nesueina. Lėktuve telpa apie 300 žmonių. O tas pats lėktuvas ne tik išskrenda iš Lietuvos, bet ir į ją grįžta. Beje, grįžta dažniausiai toks pat pilnas, kaip ir išskrenda. Tai kas čia – emigracija, ar tik migracija?

Pasaulis per 25 metus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo gerokai pasikeitė. Lietuva irgi. Jaunimas studijuoja užsienyje. Suaugę žmonės keliauja ir ilsisi užsienyje. Užsienio kompanijose dirbantys lietuviai skraido po visą pasaulį: į komandiruotes ir verslo susitikimus (nes mes esame geri specialistai ir darbininkai). Pažįstu statybininką (ir ne vieną), kuris tris savaites padirbęs Norvegijoje grįžta savaitei pailsėti į namus Lietuvoje. Ar jis emigrantas? Nė velnio. Jis tik dirba užsienyje. Ir nėra čia dėl ko aimanuoti. Nei tam statybininkui, nei politikams.

Palyginkime dabartinius laikus su ankstesnėmis emigracijos bangomis. Be jokių lėktuvų, greitųjų Europos traukinių, keltų ir tunelio po Lamanšu, prieš 100 metų iš Lietuvos buvo emigravę apie pusė milijono žmonių. Į JAV, Pietų Ameriką, Vakarų Europą. Jau keturios kartos užaugo, o jų vaikaičiai TEN kalba lietuviškai, eina melstis į lietuviškas bažnyčias, verda cepelinus ir organizuoja išeivių dainų šventes. Supratot, kur lenkiu?  Teisingai – jei išvyko, tai dar nemirė. Kaip buvo lietuviais, taip ir liko. Jei mylėjo savo šalį, tai ir myli. Kur problema, kokia čia tragedija? Tragedija vyksta ne užsienyje, o Lietuvoje, kur politikai Seime užsiima grandiozinės svarbos klausimų sprendimu. Pavyzdžiui, tiriama kas kaltas dėl daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos neaplenkusios pasaulinės krizės. Negi dar nežinojote, kad išnarpliojus šią dilemą bus išspręsta svarbiausia Lietuvos problema ? O žmonės? Tie visi per 150 metų išvykę mūsų Lietuvos žmonės?

Man nepatinka žodis „emigrantas“. Turim gražų lietuvišką žodį „išeivis“. Ir kas išvyko iš Lietuvos – jokie jie ne emigrantai. Jie – išeiviai. Lietuvos žmonės, išėję į pasaulį, išėję laimės ieškoti.  Ir gerai, jeigu jie ją ten rado. Nereikia jų stabdyti ir apgaudinėti politinėmis pasakėlėmis: kol bus šalių, kur atlyginimai didesni, kur mokesčiai mažesni, kur socialinės garantijos geresnės, žmonės važiuos. Vienas tikras dalykas, ką politikai gali ir privalo pirmiausia padaryti dėl išeivių – paklausti Londono ar Čikagos lietuvių, kokių sprendimų  jie norėtų iš Lietuvos valdžios. Viskas paprasta.

Dviguba pilietybė – modernios Vakarų Europos bruožas. Sutelktos, o ne išskaidytos ir išsivaikščiojusios Lietuvos paveikslui sukurti turime žengti sąmoningą ir ryžtingą žingsnį – įtvirtinti dvigubos pilietybės galimybę mūsų žmonėms. Lietuviai, nusprendę gyvenimą kurti svetur, neturėtų prarasti Lietuvos pilietybės, priimdami kitą, o turėtų teisę ją išsaugoti. Tai privalome padaryti, norint išlaikyti gyvybiškai svarbų ryšį su tais bendrapiliečiais, kurie pasirinko gyvenimą už Lietuvos ribų.

liberalus

Tapk rėmėju Tapk draugu Tapk nariu