A. Gelūnas: Lietuva Europoje ir Europos Sąjungoje. Asmeninė perspektyva

2018-10-24 / Arūnas Gelūnas
A. Gelūnas: Lietuva Europoje ir Europos Sąjungoje. Asmeninė perspektyva

Šis tekstas buvo publikuotas prancūzų žurnale „Diasporiques. Cultures en movement“, kurio užsakymu ir buvo parašytas. Po diskusijos Briuselyje, skirtos 100-mečius švenčiančioms Europos valstybėms, kurioje kartu su Kristina Sabaliauskaite atstovavome Lietuvai, žurnalo redaktorius Philippe Lazar paprašė glaustai išdėstyti savo perspektyvą gana plačia tema – Lietuva Europoje. Kadangi prancūzų žurnalas publikavo tik dalį straipsnio (dėl vietos stokos ir, matyt, kitų priežasčių), čia dalinuosi juo visu.

Filosofijos studijų esu išmokytas, jog patikimesni pasakojimai, įskaitant ir ateities spėjimus, yra pateikiami ne iš visaapimančios „Dievo akies“ perspektyvos, o kalbant iš konkretaus stebėtojo taško konkrečiame laike. Tad ir čia užrašyta mano nuomonė, nepretenduojanti  į objektyvią analizę, tebus pasakojimas lietuvio ir europiečio, kuris beveik penkiasdešimt metų turėjo galimybę liudyti savo šalies ir savojo regiono – Šiaurės Rytų Europos – raidą ir kaitą, o nuo 2004-jų – ir savo Valstybės narystę Europos Sąjungoje. Kadangi savo profesine kilme esu humanitaras, o humanitaras, pasak garsaus vokiečių-amerikiečių meno istoriko Erwino Panofskio, yra būtinai istorikas, savo trumpame tekste apie dabartį ir ateitį neišvengsiu gan atidaus žvilgsnio į praeitį.

Lietuva, kartu su dar aštuoniomis Europos valstybėmis, šiemet mini savo sugrįžimo į pasaulio žemėlapį 100-sias metines. Ši sukaktis – ypatingai gera proga pažvelgti į savo valstybės raidą platesniame kontekste, paanalizuoti savojo regiono geopolitines konfigūracijas tiek tuomet, I-jo Pasaulinio karo baigties nulemtoje didžiųjų Europos imperijų byrėjimo ir naujų valstybių formavimosi epochoje, tiek šiandien, kuomet karai Europoje yra gerokai primirštas dalykas, tačiau visai netoli išorinių Europos Sąjungos sienų atvira ugnimi liepsnoja bent keli karinių konfliktų židiniai, o pačioje Sąjungoje liberalioji demokratija smarkiai klibinama nacionalistinių ir populistinių judėjimų.

Prisimenant dar senesnius laikus, reikia pasakyti, kad savo beveik 800 metų istorijoje Lietuva visuomet stipriai gravitavo Europos link, tuo pat metu vis atrėminėdama grėsmes iš Rytų (o seniausiais laikais – ir iš Vakarų).

Lietuvos piliečiai atranda paraleles tarp Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laiškų, jau 1323 metais kviečiančių Europos pirklius ir amatininkus įsikurti Lietuvoje, kartu kurti naująją Kunigaikštystės sostinę Vilnių, ir tarpukario Lietuvos Respublikos statytojų, kokiais 1923 metais siunčiančių jaunuosius savo piliečius studijoms į Europos universitetus ar pasitelkiančių prancūzus, vokiečius ar šveicarus kolegas tuometės Lietuvos sostinės, Kauno, statyboms.

Jie atranda sąsajų tarp Lenkijos ir Lietuvos karalienės Bonos Sforzos, 16 a. pradžioje iš Italijos atvežusios į Lietuvą operą ir smarkiai įtakojusios jos kulinarijos raidą, ir akylai Europos madas sekančios bei kinematografu besižavinčios tarpukario Kauno visuomenės (nieko nuostabaus, kad būtent Kaunas šiandien gavo teisę tapti Europos kultūros sostine 2022!). Tarp politinės ir karinės unijos su Lenkija 1569-siais, padėjusios atremti sustiprėjusios Maskvos išpuolius, ir dabartinės narystės NATO, sustiprinančios Lietuvos piliečių pasitikėjimą, jog jų, tikėtina, neištiks Rytų Ukrainos, ypač Krymo, likimas.

Esmingai pasikeitė tik santykis su Vokietija, kuri nuo 13-jo amžiaus iki pat II-jo Pasaulinio karo pabaigos (su maža išimtimi 1920-1932 metų laikotarpiu) buvo priešas, kurio išpuolius teko atremti ir okupantas, kurio režimą (nors ir trumpai) tekdavo ištverti, o šiandien yra tvirta sąjungininkė ir draugė, siunčianti savo karius į Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus.

Šiame keliais štrichais nupieštame Lietuvos istorijos eskize labai aiškiai matome, jog Lietuvos BUVIMO Europoje laikotarpius keisdavo Europos ILGĖJIMOSI ir pastangų į ją sugrįžti periodai. Šiame eskize nesunku įžvelgti ir suprasti Lietuvos geopolitinę padėtį, kuri dramatiškame 20-jo amžiaus viduryje išsitenka, pasak Timothy Snyderio, „Europoje tarp Hitlerio ir Stalino“, bei iš šios situacijos kylančius krašto saugumo iššūkius. (Nenuostabu, jog II-jo Pasaulinio karo laikotarpiu Lietuvos Respublika patiria net tris okupacijas: sovietų (1940)-nacių (1941)-sovietų (1944). Antrąją lydi Holokausto baisumai ir beveik visiškas (93 proc.) Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas. Pastarąją lydi Lietuvos piliečių masiniai trėmimai į Sibirą ir partizaninė „miško brolių“ rezistencija prieš sovietus, galutinai nuslopinta tik apie 1956-sius metus.) Tad kokią gi geopolitinę alternatyvą Lietuva turėtų be kiek įmanoma glaudesnės integracijos į Europos tautų  šeimą ir narystės NATO? Mano požiūriu – absoliučiai jokios.

Turint omeny Lietuvos istorinį kelią, jos jau minėtą geopolitinę padėtį ir ypatingai 20-jo amžiaus traumas, visiškai nieko nuostabaus, jog atkūrusi nepriklausomybę 1990-siais, ji išsikėlė strateginį tikslą prisijungti prie NATO ir Europos Sąjungos. Abu šie tikslai įgyvendinti per itin trumpą laiką – jau 2004-jų gegužės 1-ją Lietuvos gatvės prisipildo tokiu simboliniu sugrįžimu į Europą euforiškai besidžiaugiančiais žmonėmis, įskaitant ir šių eilučių autorių.

Istorijoje patyrusi itin brutalų kaimynų kišimąsi į savo likimą ir tapatybės formavimą (ko vertas vien lietuviškos spaudos draudimas, Rusijos Caro vykdytas 1864-1904 metais!), Lietuvos visuomenė gan lengvai priėmė narystės ES reikalavimus ir daugelio peikiamą Briuselio biurokratizmą. Visiškai akivaizdi buvo ir praktinė narystės nauda – nuo 2014-jų ES paramą Lietuvoje tapo įmanoma naudoti netgi kultūros paveldo atgaivinimui, net nekalbant apie infrastruktūrinius projektus ir žmonių įgūdžių ir gebėjimų stiprinimą bei nevaržomą judėjimo ir įsidarbinimo laisvę. Gerai prisimenu jausmą, apėmusį, kai oro uosto dokumentų patikroje pirmą kartą atsistojau į eilę, skirtą ES piliečiams!

Bet, kaip dainuojama vienoje populiarioje dainoje, „kažkas nutiko pakeliui į rojų“. Mano giliausiu įsitikinimu, mes vis dar jaučiame stiprias 2007-2008 metų Pasaulinės finansų krizės pasekmes. Sutapimas ar ne, bet krizės pradžia ir Lehman Brothers skandalas chronologiškai visiškai sutapo su Rusijos agresija Gruzijoje 2008-jų vasarą. Taigi, viena vertus, buvo suduotas didžiulis smūgis Vakarų liberaliosios demokratijos patikimumui, o kita vertus, žlugo iliuzijos dėl „demokratėjančios Rusijos“ ir, Francio Fukuyamo žodžiais tariant, istorijos pabaigos.

Buvo smarkiai supurtyta ir ES vienybė – kai kurios šalys krizę pasitiko visiškai nepasiruošusios ir buvo priskirtos PIGS kategorijai. Lietuva, kitaip nei Estija, taip pat patyrė milžinišką ekonominį nuosmukį ir, nors vėliau tarptautinėje spaudoje buvo giriama kaip „puikiai su krize susitvarkiusi“, 15-ji Lietuvos vyriausybė, kurios kultūros ministru man teko dirbti 2010-2012 metais, dar ir šiandien kritikuojama dėl tikrai drastiškų priemonių, kurių ėmėsi krizės suvaldymui. Dar vienas sutapimas – pačiame krizės įkarštyje, 2009-siais, Lietuvos sostinė Vilnius tapo Europos kultūros sostine, ir šis projektas buvo visiškai diskredituotas kaip „švaistantis finansus“ (žinoma smarkiai padedant „Kremliaus ruporais“ tituluojamoms vietinės žiniasklaidos priemonėms).

Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių parama Lietuvai visuomet turėjo gyvybinės svarbos, patyrė itin stiprių smūgių, o gal net, mediciniškai tariant, pavojingų vidaus organų pažeidimų bei imuninės sistemos nusilpimą, todėl besistebintieji paskutinių JAV rinkimų rezultatais turėtų labiau įsigilinti į būseną žmonių, kokiais 2008-2010 metais praradusių darbus ir namus.

Tad karinius konfliktus Arabų pasaulyje (ypač pilietinį karą Sirijoje) ir dar vieną Rusijos agresiją – šįsyk Rytų Ukrainoje – Europa ir visas Vakarų pasaulis pasitiko pilnai neatsigavęs nuo Pasaulinės finansų krizės ir įdavęs ginklus į rankas populistams (ir kibernetinio propagandinio karo kurstytojams), kurie skirtingose šalyse puikiai pasinaudojo ir tebesinaudoja žmonių baimėmis ir vis dar tvyrančiu netikrumo dėl ateities jausmu. Akivaizdu, jog tokios iniciatyvos kaip Brexit’as išsikristalizavo labai tam palankioje terpėje.

Kaip apibūdinti Lietuvos poziciją dėl Europos Sąjungos ateities? Akivaizdu, kad šiandieniniai Lietuvos piliečių iššūkiai didele dalimi nesutampa su tais, kuriuos patiria didžiosios Bendrijos šalys. Lietuva iki šiol nėra patyrusi nė vieno teroristinio išpuolio, tai nėra ir ta valstybė, kurią mielai rinktųsi pabėgėliai. Nepaisant vietinių populistų gąsdinimų imigracijos destruktyviu poveikiu, Lietuva yra oficialiai pritarusi solidariam pabėgėlių srautų priėmimui. Panašu, jog Lietuvos piliečiai suvokia, jog atsako į tikruosius Lietuvos iššūkius – skurdą, socialinę atskirtį ir didelio masto emigraciją – sėkmė labiau priklauso ne nuo sprendimų Briuselyje, o nuo išmintingų politinių sprendimų Vilniuje. Tai patvirtina ir statistika – net 78 proc. Lietuvos žmonių šiandien tebepritaria Lietuvos narystei ES, o 61 proc. pasisako už Europos Parlamento galių stiprėjimą (palyginimui: savuoju parlamentu (Seimu) tepasitiki vos 23 proc.). Net ir tie, kurie nebūtinai kasdien gyvena įkvėpti didžiųjų Europos idealų, o yra labiau tvirtai ant žemės stovintys pragmatikai, suvokia, kad daugiau Europos Lietuvoje, ir Lietuva arčiau Europos šiandien yra gerai tiek saugumo, tiek ekonominiu, tiek žmogaus laisvės rinktis požiūriu. Tad ir pro-europietiško Prancūzijos prezidento Emmanuel Macron, greitai suvokusio, jog „“Sputnik“ – tai ne žiniasklaida“, pergalė Lietuvoje sutikta su dideliu entuziazmu ir palengvėjimu.

liberalus

Tapk rėmėju Tapk draugu Tapk nariu