V. Čmilytė-Nielsen. Kultūros komitetas – kaip pseudo politikos įrankis

2020-02-03 / Viktorija Čmilytė-Nielsen
V. Čmilytė-Nielsen. Kultūros komitetas – kaip pseudo politikos įrankis

Tiek daug dėmesio savo kultūros supratimui pritraukti mėginęs Ramūnas Karbauskis penktadienį daug kam netikėtai nusprendė padėti krivūlę ir pasakė: „užteks“. Nebebus jis savo paties įkurto Kultūros komiteto pirmininku. Kaip ir valstiečių frakcijos seniūnu.

Ką tai sako apie valstiečių partijos lyderį?

Iki jo Seime nebuvo Kultūros komiteto. R. Karbauskis sukūrė jį, o kartu ir postą sau, tvirtindamas, kad kultūra yra jo prioritetas. Komitete „svarbiausias valstietis“ galėjo tvarkytis, kaip nori. Tiesą sakant, ir tvarkėsi, iš komiteto patraukdamas jo kultūros vizijai nepritariančius žmones, kurie ne tik Lietuvoje buvo pripažinti kultūros ekspertais. Bet tai buvo tik kadrų politika. Kalbant paprasčiau, R. Karbauskis turėjo „smėlio dėžę“, kurioje galėjo statyti kokias nori pilis – niekas jų nebūtų griovęs.

Ką dar padarė, be tautinių drabužėlių įteikimo kelioms švietimo įstaigoms? Beje, išskirtinai tik per valstiečių politikus. Na, kad visi žinotų, kam iš tiesų „rūpi“ kultūra…

Šiomis dienomis Seimą kaip tik turėtų pasiekti Kultūros politikos pagrindų įstatymo projektas. Tai tas įstatymas, kurį savo svarbiausiu darbu laikė atstatydinta kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Ją skubiai patraukus, naujasis ministras užbaigė šio dokumento rengimą.

Kaip į tai reaguoja pagrindinis Seimo kultūros žmogus? Palieka postą, nors lyg ir turėtų padėti šį valstiečių „programinį“ įstatymą išleisti į gyvenimą.

Simptomatiška? Labai. Kaip keitėsi kultūros reikalai Lietuvoje nuo 2016 metų? Ką gero iš šios srities girdėjote? O juk po laimėtų rinkimų žadėta vos ne „kultūrinė revoliucija“ – 1,2 proc. nuo BVP skirti kultūrai, reali, o ne formali Lietuvos valstybės kultūros politikos atnaujinimo programa“ ir t.t., ir panašiai. Realybė? Mažiau pinigų gaus net tokie šalies kultūros stulpai kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Srityje, kurią R. Karbauskis laikė ne šiaip pagrindiniu prioritetu, bet pašaukimu ir misija, gerų naujienų ir proveržio nematyti. Nors vadovavo komitetui, kuriame neturėjo priešų, o Seime turėjo galių įgyvendinti visas savo kultūrines (ir ne tik) vizijas.

Eidami į rinkimus valstiečiai sakė: kultūra – svarbiausia. Praėjus trejiems jų valdymo metams kultūrininkų algos stabiliai lieka tarp mažiausių, o kad visuotinėje algų didėjimo statistikoje neatrodytų visiškai apgailėtinai – savivaldybių šiemet paprašyta vietos bibliotekininkams ar kultūros namų darbuotojams „primesti“ iš rajoninių biudžetų.

Ko gero, žaidimas kultūros komitetu geriausiai iliustruoja R. Karbauskį kaip pseudo politikos kūrėją. Atėjęs į Seimą jis sukūrė naują darinį. Paskyrė save jo vadovu. Pamėgino prastumti kelis keistus sprendimus, pridengdamas juos savaip interpretuojamu tautiškumu. Tai yra planavo ir dirbo darbus, kurie realiai nebuvo nei reikalingi, nei reikšmingi. O gal vadinkime viską savais vardais: aktyviai imitavo veiklą, devalvuodamas ir kultūrą, ir politiką.

liberalus

Tapk rėmėju Tapk draugu Tapk nariu