Vien pinigais žmonių regionuose nesulaikysi

2016-12-04 / Birštono skyrius
Vien pinigais žmonių regionuose nesulaikysi

 

 

Vien pinigais žmonių regionuose nesulaikysi

 Doc. Remigijus Zolubas

 

Lietuvos regionai tuštėja. Nors ilgai tikėta, kad investuojant į jų plėtrą, infrastruktūros gerinimą, šiuos procesus galima apsukti, įsitikinome, jog ne naujos statybos skatina žmones pasilikti.

2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, bet gyventojų skaičiaus mažėjimo tai nesustabdė. Nors, pasivažinėjus po Lietuvą, iš tiesų pamatysime kur kas geriau atrodančius mažesnius miestelius, to nepakako beveik pusei milijono gyventojų, per šį laiką juos iškeitusių į šalies didmiesčius ar užsienį.

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad bijau, jog panašus likimas gali neaplenkti ir mūsų gražiojo krašto. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad Lietuvos visuomenė sparčiai senėja. Taigi, regionai susiduria su dviguba problema: neužtenka vien sulaikyti gyventojų, būtina prisivilioti ir jaunų, aktyvių žmonių.

Žinoma, kol kas galime guostis, kad Birštonas, Prienai yra kur kas patrauklesni gyventi nei daugelis  šalies savivaldybių, bet tai nekeičia to, kad turime laiku susigriebti ir pergalvoti, kaip elgsimės toliau. Jau pamatėme, kad ankstesnieji metodai lūkesčių nepateisina.

Investicijos į regionus – ne panacėja

Teko nemažai domėtis tuo, kas vienas vietoves daro patrauklesnes gyventi nei kitas. Daugumai žmonių, matyt, pirmiausia į galvą šauna mintis, kad tai priklauso nuo to, kiek lėšų tenka konkretiems regionams.

Iš pažiūros toks atsakymas atrodo logiškas, tačiau tiesa yra tokia, kad pinigų kiekis niekada nebuvo lemiamąja priežastimi. Aišku, tai yra svarbus aspektas, bet, nepamirškime, investicijos – tai tik įrankis tikslui pasiekti, o ne pats tikslas.

Tuo galima įsitikinti patyrinėjus kitų valstybių padėtį. Pavyzdžiui, net tokia ekonomiškai stipri ir gyventi patraukli valstybė kaip Vokietija susiduria su tomis pačiomis problemomis.

Po to, kai 1989-aisiais griuvo Šaltojo karo simboliu laikyta Berlyno siena ir netrukus vėl sujungtos skirtingoms santvarkoms priklausiusios Vakarų ir Rytų Vokietijos, net didžiulės sumos Rytų Vokietijos rojumi nepavertė. Aiškus skirtumas tarp šių teritorijų akivaizdžiai matomas net praėjus ketvirčiui amžiaus. Užtenka pasivažinėti po buvusią Rytų Vokietiją ir pamatysime daugybę pustuščių ir tebetuštėjančių miestų. Nesvarbu, kiek pinigų buvo sukišta, vakarinė Vokietijos dalis  vokiečiams išliko kur kas patrauklesnė.

Žinoma, iš pradžių daug kas rinkosi vakarinę pusę, nes ten iš tiesų jau buvo išpuoselėta geresnė infrastruktūra, bet tai buvo ne pats svarbiausias ir palyginti laikinas veiksnys. Viena iš pagrindinių priežasčių, viliojusi gyventojus, – visai kitokia emocinė aplinka. Vakarų vertybių veikiama demokratinė Vokietijos dalis suformavo visai kitokį gyventojų mentalitetą. Laisvoje visuomenėje gyvenę „vakariečiai“ buvo kur kas mažiau susikaustę, tolerantiškesni, bendruomeniškesni, o, svarbiausia, jautėsi savo likimo kalviais.

Taigi, santvarką pakeisti pasirodė esą lengviau nei pačius žmones. Sovietinė įtaka ir toliau reišk
ėsi daugelyje gyvenimo sričių. Nenuostabu, kad daug kas norėjo nuo to pabėgti.

Svarbiausia ne dar vienos naujos statybos

Mūsų regionai turi daug problemų. Gal mūsų kraštą tai veikia ne taip smarkiai, bet būtų naivu tikėtis, kad esame apsaugoti nuo bendrų grėsmų. Jau įsitikinome, kad ankstesnis požiūris nepasiteisino ir dar vienos naujos statybos esminių problemų neišspręs, o nepatenkintų gyventojų persigalvoti neprivers. Toks mąstymas naivus.

Taigi, ką daryti? Ogi išsiaiškinkime gilumines problemas ir imkimės pokyčių iš esmės. Niekas geriau už pačius gyventojus nežino, ko reikia, kad jie norėtų čia likti. Jei to nesuskubsime padaryti dabar, vėliau jau nebeturėsime galimybės.

liberalus

Tapk rėmėju Tapk draugu Tapk nariu