Žiežmariuose jaučiuosi sava

2019-02-19 / Kaišiadorių skyrius
Žiežmariuose jaučiuosi sava

Esu žemaitė, esu ne šio krašto dukra – gimiau Klaipėdoje 1957 – aisiais. Tėvai, devynerius tremties metus praleidę Irkutsko srities Bodaibo miestelyje, grįžę Lietuvon įsikūrė Klaipėdoje. Manau, kad ta nelengva gyvenimo patirtis juos labai užgrūdino. Nors  mano mamai jau 91-eri, ji vis dar pakankamai geros sveikatos. Mano tėvai labai santūrūs, pareigingi, sąžiningi žmonės. Tremtis jiems sutrukdė baigti mokslus, tėtis visą gyvenimą dirbo elektriku, mama – sandėlininke. Tačiau jie, kaip ir daugelis paprastų to meto žmonių, paisė jiems įdiegtų vertybių – niekada gyvenime nesu iš jų girdėjusi rusiškų keiksmažodžių, nepasitenkinimo kupinų kaltinimų, šiurkščios kitų žmonių kritikos. Iš jų išmokau tolerancijos, pagarbos, užuojautos  kitam žmogui, kantrybės. Manau, kad tai perėmė ir mano jaunesnioji sesuo Irena, šiuo metu gyvenanti kartu su tėvais Klaipėdoje.

Kai buvau mokinė, labai stengiausi mokytis, nes žinojau, kad,  norėdama ką nors pasiekti, turėsiu labai daug dirbti. Svajojau studijuoti vokiečių kalbą, bet netikėtai persigalvojau – pasirinkau medicinos studijas.  Nors iki tol visą laiką galvojau, kad ta profesija – tikrai ne man: bijojau kraujo, adatų…  1975-1981 metais  mokiausi  Kauno medicinos institute, jį baigusi įgijau terapeuto specialybę. Studijuodama susipažinau su būsimu vyru – stomatologu Arūnu Medzevičiumi. Abu kartu keletą metų dalyvavome instituto kaimo kapelos veikloje – Arūnas grojo triūba, o aš dainavau.

Taip jau susiklostė, kad prieš 36- erius metus, 1982-aisiais, abu su Arūnu pradėjome dirbti Žiežmarių ambulatorijoje. Prisipažinsiu, daug metų miestelis man atrodė svetimas, savaitgaliais sėsdavau į autobusą ir lėkdavau į Vilnių, į Kauną, kol pajutau, kad jau pavargstu nuo miesto triukšmo, kad man žymiai lengviau kvėpuoti Žiežmariuose. Vis plėtėsi mūsų draugų ratas, nes jau pačiais pirmaisiais metais įsitraukėme į saviveiklinį miestelio gyvenimą – kapela, choras…  Jau trisdešimt metų abu šokame liaudies šokių kolektyve ,,Skaisgija“. Sesuo miestietė  stebėdavosi, kokį turiningą gyvenimą gyvename čia, kaime. Pamilau aš tuos Žiežmarius, jų žmones. Dabar atrodo, kad niekur kitur ir nenorėčiau gyventi. Čia gimė, augo, mokyklą baigė visi trys mano vaikai – Paulius, Viltė ir Kamilė. Mokėsi vaikai puikiai, Kamilė net du egzaminus išlaikė šimtukais. Kai kartais girdžiu kalbas, kad vaikai geriau parengiami kitur, taip ir norisi pasakyti, kad žmonės juk visur vienodi. Jei stengiesi, dirbi, ir rezultatų pasieki, nesvarbu, miesto ar kaimo žmogus esi.

Mano gyvenimo credo  – elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi. Ir dar nemėgstu per didelio susireikšminimo. Mano profesija lemia, kad neišvengiamai turiu bendrauti su daugeliu žmonių. Pastebėjau, kad kuo daugiau žmogus šiame gyvenime yra pasiekęs pats, savo jėgomis, tuo jis kuklesnis, tolerantiškesnis,  ne toks kategoriškas. Juk ne visada aišku, kas yra tiesa. Medicinoje tai ypač svarbu suvokti, kadangi kartais sukurtos ligų atsiradimo teorijos, gydymo metodai ilgainiui apsiverčia aukštyn kojomis. Kuo daugiau kartais žinai, tuo labiau abejoji. Tuo ir įdomus tas medicinos mokslas ir darbas, nes nuolat suteikia  galimybę mokytis, tobulėti, gilintis. Man įdomu dirbti su žmonėmis. Taip, tai labai sunkus darbas. Dažnai jautiesi lyg kepama žuvis keptuvėje, bet kartu gauni ir labai daug gerų emocijų, kai kam nors padedi.

Jeigu žmonės balsuotų už mane ir būčiau išrinkta į rajono savivaldybės tarybą, turėčiau labiau gilintis į rajono problemas. Juk kiekvienas tarybos narys prieš svarstydamas pasiūlytą projektą privalo jį gerai išstudijuoti, išnagrinėti, kreiptis į specialistus ir tartis, jei neaišku, ir, svarbiausia, būti sąžiningas.

Ir nors esu žemaitė,  ne šio krašto dukra, svetima čia nesijaučiu. Gyvenimą praleidau Žiežmariuose, jaučiu miestelio žmonių pagarbą, meilę, bendrystę.  Tuo, ką gauni, norisi dalintis.

Aldona Medzevičienė

 

 

liberalus

Tapk rėmėju Tapk draugu Tapk nariu